Šiandien slave.lt bloge dar vienas svečias! Julius Šėporaitis (seporaitis.net) – žmogus, kurio komentarai mano bloge dažnai pralenkia įrašo dydį, o išsakyta nuomonė visad būna pagrįsta ir tvirta. Įdomios mintys, įdomus žmogus. Sepos (toks jo slapyvardis) tinklaraštis buvo antras Lietuviškas blogas, kurį pradėjau skaitinėti. Persikrausčius gyventi į Vilnių, teko kartą su juo susitikti ir realiame gyvenime. Paprastas, bet neeilinis, nuoširdus ir protingas žmogus. Beje, irgi programuotojas. Kam reikia daugiau informacijos, užsukite pas Julių į blogą ir paskaitykite CV :)
Kai pakviečiau jį apsilankyti savo bloge ir išsakyti mintis, žinojau, kad reikia laukti labai įdomios temos. Taigi, koks turi būti geras darbuotojas? Geros diskusijos!
Justinas jau sykį rašė, kaip elgtis pokalbyje dėl darbo. NePo – kaip išsirinkti darbą, jei pakvietė kelios firmos. O aš dar nepamenu straipsnio, kuris papasakotų, kaip tapti geru darbuotoju. Turiu perspėti – visi čia surašyti patarimai bus ne iš darbdavio, bet iš darbuotojo pusės padarytos išvados (ir tikriausiai nieko naujo). Pradėsiu ne nuo patarimų, bet nuo situacijos, kurią sykį pateikiau savo dėstytojui, kuris dirba didelėje IT firmoje (nes išsivystė tema apie dirbančius studentus), komentaruose parašykite savo nuomonę į klausimą – pažiūrėsime ar jos sutaps. Nes man įdomu ir smalsu…
Jūs esate darbdavys ir pas jus ateina du studentai baigę universitetą, o jums žūk-mirk reikia darbuotojo. Vienas – pirmūnas, tačiau be jokios patirties. Kitas – vidutiniokas universitete, tačiau su keturių metų darbo patirtimi. Kurį rinksitės?
Na, o kol galvosite, aš jum parašysiu keletą taisyklių – kurių, mano nuomone, privalu laikytis norint tapti vertinama įmonės dalimi.
- Rodyk iniciatyvą – per paskutinę ekonomikos paskaitą dėstytoja mums pasakė: “firmoms reikia ne mašinų, firmoms reikia lyderių”. Nebijok rodyti iniciatyvą, siūlyk idėjas, kurios atneštų naudą firmai arba pagerintų jos darbą. Tos idėjos gal ir nebus įgyvendintos, galbūt net bus atmestos. Tačiau jei atmes argumentuotai – pasimokyk, galbūt ateityje tau pravers tas išmoktas filtravimo mechanizmas. Juk iš tiesų ne visos idėjos tokios nuostabios kaip atrodo.
- Nebijok atsakomybės – dirbant, viskas už tave negali būti nuspręsta, tad reikės kartais ir pačiam priimti sprendimus. Prisiimk už juos atsakomybę ir jei reikės aiškintis – argumentuok savo pasirinkimą. Žinoma iš blogų sprendimų visada reikia mokytis ir stengtis jų nekartoti.
- Dalinkis informacija – galbūt jūs žinote kažką, ko nežino kiti. Nebijok šnekėti, net jei visi ir žinos tavo naujieną – išgirsi įdomių nuomonių ir galbūt ką nors ko pats nežinojai. Nelauk kol kiti paskelbs naujieną – pats skatink jomis dalintis.
- Tegul už tave kalba darbai, o ne pažadai – labai lengva pažadėti, kad kažką atliksi būtent tada. Visada norisi padaryti geriau ir greičiau, tačiau nereikia meluoti sau, o ypač kitiems. Jei žinai, kad negalėsi padaryti konkrečiu metu – geriau perspėk iš anksto, nes vėliau gali likti “susigrobęs” visus svarbius darbus ir nieko nepadaręs. Nalabai solidžiai atrodo.
- Jei žadi – vykdyk – jei jau taip išpuolė, kad prisižadėjai kažką padaryti – tai ir stenkis padaryti. Man yra tekę šiek tiek ir neišsimiegoti (savo noru), kad padaryčiau tai ką pažadėjęs laiku. Aš tai suprantu kaip garbės reikalą ir yra žiauriai nesmagu paskui raudonuoti, dėl netesėtų pažadų.
- Mokykis ir domėkis naujovėmis – mokykis visur ir visada, domėkis viskuo, galvok, kaip tai galima pritaikyti darbe (ir gyvenime), o po to siūlyk idėjas, rodyk iniciatyvas. Aš visuomet stengiuosi tai ką išmokstu universitete/išgirstu/perskaitau pritaikyti darbe (žinoma, gerai kai specialybė ir studijos – sutampa). Praturtėsi žiniomis ir pats, ir firmą galbūt praturtinsi.
- Nebijok pasakyti tiesos - tie kas mane pažįsta, pripažins, kad aš ganėtinai tiesmukas žmogus. Tai labai kontroversiška savybė, tačiau manau, kad jei matai kažką vykstant blogai (dar geriau, jei žinai kaip tai pagerinti) – netylėk, pasišnekėk su savo vadovu, pasiūlyk sprendimo būdą. Čia vienintelė vieta, kurioje aš leisčiau būti sau arogantiškam, ir jei argumentuotai paaiškinus kur aš matau “blogį” mane pasiųstų be jokios argumentacijos, bėgčiau iš tos vietos kaip velnias nuo kryžiaus.
- Būk geranoriškas - niekada, jokiu būdu neužriesk nosies prieš kitus, niekada nevertink žmonių vien pagal jų darbą/poelgius, nes kiti tavo darbą irgi kada nors vertins, būk mandagus ir draugiškas. Šios taisyklės aš ypač stengiuosi laikytis ir niekuomet nesakau, kad tas ar tas yra blogas žmogus, blogas programuotojas, blogas kursiokas… Blogi gali būti tik patys žmonių poelgiai ir sprendimai. Tarkime, aš žinau, kad esu jaunas ir nepatyręs – visuomet išklausau labiau patyrusių nurodymus, pateikiu savo nuomonę – sukuriu diskusiją ir išsiaiškinu geriausią sprendimą. Kartais ir kiaušinis už vištą protingesnis būna. ;)
Tokių, tatai, taisyklių aš stengiuosi laikytis. Gal jos ne visos, galbūt jūs jas jau senai žinojote… bet prisiminkite, kada apie jas susimąstote. Turbūt ne kasdien. O verta… Tikiu, kad jos kažkam padės tapti vertinamu profesionalu ir linkiu sėkmės lipant karjeros laiptais. ;)
Tiesa – situacija. Ar apmąstėte? Parašykite savo variantą, paskui aš komentaruose pateiksiu, mano nuomone, teisingą atsakymą.
{ 28 comments… read them below or add one }
Tai aišku, kad imčiau žmogų su patirtimi. Žinias susižinai ar dalykus išmoksti on the fly. Sausa teorija be praktikos nieko verta. Aš už tai, kad studentai dirbtų studijuodami, nes paskui išeina po keturių metų mokslo ir nebežino ką daryti ir kur mestis. Dirba paskui už 1000Lt per mėnesį ir kas iš to?
caca berniukas. aukščiausios kokybės varžtukas sistemai
Pirmūnas gal ir gerai (nors, ne visada…), tačiau aš asmeniškai rinkčiausi žmogu su patirtimi — juolab kad abu jie baigė universitetą, taigi abu turi teorinių žinių, tačiau vienų jų tas žinias jau moka pritaikyti ir praktikoje :)
1. Jei vidutinioko darbo patirtis yra maksimoj kasoj ar anglijoj ant stogų, o tau reikia programio, tai??? :D
2. Vidutinioko patirtis 4 metai patirtis kuriant tinklapius. Programint moka tik PHP. Yra truputi čiupnėjęs kitų kalbų. Mokslai nesisekė, o darbas būtų kodinti ką nors labai susijusio su matematika. Aišku abu kandidatai dabar apie tai nieko neišmano, bet žino jog kažkas tokio buvo, tačiau viduitniokas pro egzą praslydo, tad jam teks išmokti, o pirmūnas egzaminą nesiruošęs išlaikė didžiausiam įvertinimui, nes tai jam buvo lengvai suprantama.
3. Taip pat kaip ir 2, tik reikia juodadarbio programerio.
4. Lietuviškai anglijos įmonei reikia betonuotojo specialisto su belekokiu diplomu, kad po du kibirus betono galėtų penktan aukštan nešiot.
Kelios situacijos, kur kiekvienas turi savo privalumų ir minusų. Galima ir dar prigalvoti. :)
O aš spręsčiau tik po pokalbio, nes jo metu būtų galima suprasti ir ar tikrai pirmūnas turi tik teorinių žinių, ir ar per tuos keturis metus dirbdamas vidutiniokas ko nors išmoko. Nes galbūt jis tuos keturis metus dirbo visada toj pačioj pozicijoj, nesugebėjo nei karjeros laiptais pakilti, nei išmokti ką nors naujo.
Apskritai aš galėčiau priimti žmogų, kuris neturi oficialios patirties, tačiau laisvalaikiu domėjosi tomis technologijomis, kurios reikalingos būsimame darbe. Galbūt jis savarankiškai išmoko daugiau, nei visi universitetų dėstytojai kada nors galėtų papasakoti. Dėl to blogeriai ir yra puiki terpė, nes leidžia susidaryti pakankamai platų įspūdį apie žmogų.
Ok, jei iš tiesų turime tik tą pradinę informaciją, tuomet žinoma, kad viskas priklauso nuo situacijos — kas darbdavys, ką abu baigė, kokia būtent patirtis…
Aš kažkaip iš karto primečiau pačią paprasčiausią situaciją :)
Aš iš karto pasirinkau antrą žmogų. Teko studijuoti, kartu su pirmunu kuris varė tik dešimtukais. Jis buvo vaikščiojanti enciklopedija, nerealiai daug žinių. Hm… kodėl aš tuomet pasirinkau antrą? Neužtenka žinoti, tai ką žinai, reikia dar ir mokėti pritaikyti.
Teorija ir praktika kažkurioje vietoje prasilenkia.
1)Rodyk iniciatyvą – bullshit. Nekalbėsiu apie dabartinę darbovietę, bet ankstesnėse buvo taip: pabandyk ką nors pasiūlyti naujesnio/geresnio, tuoj būsi pasodintas ant žirnių tų, kurie mano, kad pagal pareigas yra aukščiau už tave. Daugeliu atveju reikalingas paklusnus piemuo vykdantis nurodymus iš viršaus.
3) Dalinkis informacija, Sepa, labai laukiam tavo straipsniu Pixel.lt, senai rašiai, būk geras – dalinkis :D
Iniciatyvą būtina rodyti. Jeigu niekas neatsižvelgia į tavo iniciatyvas,tai arba jos yra visiškai kvailos arba įmonė neverta dėmesio :)
Taigi, kaip ir žadėjau – aš vėl čia. Bet apie viską iš eilės:
@Žilvinas: aš matau problemą, kad kai kurie jau pirmais antrais metais nebežino ko nori. Dingsta motyvacija, užsidegimas. O kai _tiksliai_ nežinai ko nori – tai ir lieki kvailio vietoje su minimalia alga. Sutinku.
@kvailutė: smarkiai neišsiplėsiu, bet aš tikrai caca berniukas, o kad varžtukas aš – paprieštarausiu. Aš irgi maištautojas, bet savo maištavimo “energiją” reikia kreipti kažkuria linkme. Aš maištauju generuodamas idėjas, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo neįgyvendinamos. Ir šiaip, kaip kvailutė, galėjai jau ir kokį kvailą argumentą sukurpti. Nemėgstu nuomonės be argumentų. Fu :)
@Darius: taip, aš nepaminėjau – bet aš isivaizduoju “idealią” situacija – kai bandai darbintis toje srityje, kurią studijuoji.
@enYu: artimiausias mano nuomonei atsakymas buvo tavo.
@NePo: kaip jau minėjau savo straipsnyje, jei jau klupdo ant žirnių – tai pati firma yra kaip stuobrys vidury lauko. Neauga, netobulėja. Iš ten reikia kuo greičiau bėgti į vietą kur galima tobulėti. O apie dabartinę darbovietę galiu pasakyt – kad puiki vieta siūlyti idėjas. Nesupratau iš tavo atsakymo ar tau tai patinka ar ne.
Ir galų gale mano atsakymas į tą dileminį klausimą: straipsnyje rašiau – “te už tave kalba darbai, ne pažadai” ir žodžiai. Vienam – reikia tik darbo, kitam – reikia galimybės. Taigi, jei aš būčiau darbdavys – priimčiau abu bandomąjam laikotarpiui – tegul už juos kalba jų darbai. Taip abu turės galimybę įrodyti savo žinias, nes ne visada tas su patirtimi būna pranašesnis už tą, kuris turi teorinį bagažą.
Beje, gal kas pamena laidą “Jeigu”, joje A. Valinskui Svaras davė _panašią_ situaciją:
Gan ilgokai svarstęs ponas Arūnas išsprendė dilemą:
Argi ne idealus sprendimas? Mano nuomone – taip.
Kazkaip atsibodo tie visi gincai ir svarstymai, kaip daug uzdirbt, ka daryt, kad butum geras darbuotojas ir kaip nukonkuruot kolega. Darai tai ka moki geriausia ir sugebi ir tiek, o tie visi bandymai itikti…nu nezinau, truksta man cia to naturalumo, kvepia kazkuom kitu. Kam save talpint i kazkokius tai remus ir but tuom, kas is tiesu nesi?
@nesvarbu: žinoma, kiekvienam savas kelias, tačiau man asmeniškai šie aprašyti principai “limpa” natūraliai, nes aš esu ambicingas ir noriu daug pasiekti. Viskas gaunasi savaime.
Tad pagalvojau – kodėl nepasidalinus savo mintimis? Galbūt jos kam nors taip pat pasirodys artimos ir padės.
Net nepirkteledama rinkciausi su darbo patirtimi. Patirtis ir vidutines akademines zinios pats geriausias derinys. Pati taip pradejau dirbti ir rezultatai labai geri, jei pati priiminesiu darbuotojus tai pirmiausia del praktiniu ziniu, aisku individualus igudziai bei zinios toje srityje, taip pat svarbu.
sakai, esi idėjų generatorius? puiku. ar žinai, kokia idėja buvo sistemai kaip alyva į ugnį? vergovinės santvarkos atšaukimas. nes tada absoliuti didžioji dauguma galvų ėmė generuoti idėjas, kaip sėkmingiau sukti sistemą. ne tik pilti vandenį ant sistemos malūno, bet ir šiame darbe jausti pasirinkimo laisvę. o ta tariama laisvė yra – arba suk, arba mirk. tai štai tas mano kvailas argumentas :)
rašai:”Argi ne idealus sprendimas? Mano nuomone – taip.” žiūrint, kaip pažiūrėsi. jei nori laikyti darbuotojus pastovioje įtampoje, juos kiršinti ir gauti atseit geresnį rezultatą, tai tu – teisus. primityviems darbams tai gal ir geriausias rezultatas. bet darbuose, kur viena galva nebepajėgia apžioti visos informacijos, kur darbo rezultatas priklausys nuo sugebėjimo grupės protų dirbti viena kryptymi, o ne aiškintis santykius ir pastoviai bijoti pozicijų perskirstymo, kalbėti apie tokį idealų sprendimą – pats tikriausias vištakumas. aš jau neminiu to faktoriaus, kad draugiška darbo aplinka (o ne kovos laukas), pasitikėjimas kolegomis, nuima stresą ir skatina kūrybinių rezervų atsiskleidimą.
primena pigų šlamštą, kurį stumdo prakutę milijonieriai arba kitaip super-sekmingi-ir-laimingį-blah-blah-žmonės(?) arba vienas, kuris įnirtingai tiki tuo. žmogus ilgai prieš savo prigimtį nekovos.
:) Dėl savo vištakumo tai pasakysiu tiek – būtent darbdavio pareiga yra užtikrinti, kad darbovietė nebūtų kovos laukas, ne visus darbuotojus paverčiant direktoriais (kaip tamsta netiesiogiai siūlo), o paskirstant darbus ir darbuotojus taip, kad jie dirbtų efektyviausiai.
O kai žinai, kad kažkas gali užimti tavo vietą, tai skatina stengtis. Na jeigu nesistengs, o ten kaišios pagalius į ratus vienas kitam, tai nei vienas nelaimės. Ir teks abiejų atsisakyt. (Čia galėtumei kvailute rašyt, kad vieną išmest, o kitą pareigose pakelt. Bet kurį išmest? O ar likęs nusipelnė būt paaukštintas/pažemintas?)
o tokiai kvailutei kaip tu matyt patinka odiniu botagėliu vanotis ir batų tepalu išsitept, jeigu manai, kad vergovinė santvarka buvo geriau negu dabar. Sorry už juodą humorą, bet ar žmonija būtų tiek pasiekusi, kiek dabar, jeigu būtume vergais? Ta tavo tariama laisvė ir yra laisvė: Nu jeigu tu nenori sukt rato, tai nesuk. Kad mirsi – tai jau pati pasakei. Pasižiūrėk kiek nemirė, nenumirs ir dar vienas nesukdamas. Miršta tik visiški kvailiai, kurie nemoka žuvies pasigaut upėj.
Beje, tame pasisakyme apie vergovę, tai galėčiau įžvelgti diskriminacijos gaidelę – juk kažkas turėtų būt TIK VERGAS. Įsivaizduok netyčia pati tokia patapsi, kur tavo laisvė bus, a? :)
O dėl pigaus šlamšto, tai grynas įrodymas Lietuviško pavydo – jeigu kažkam sekasi ir nori pasidalinti džiaugsmu ar padėti kitiems pasiekti tą patį, tai visi galvoja, vaje kas čia per žmogus, kas jis toks, kad gali mums aiškint kaip ir ką.
Žinoma, ponui Karaliui, kuris už tokius pasisakymus ima pinigus aš pasakyčiau taip pat. Bet kuris iš jūsų sumokėjot man, kad pasiskaitytumėt šitą “pigų šlamštą” anot martyno? Aš nematau niekur skylutės “insert coin here”, manau jūs irgi. Atsiprašau, šitas “šlamštas” buvo nemokamas! :-) Norit pigaus ar už vidutinę kainą “šlamšto”? Nueikit į knygyną arba į p. Karaliaus kursus.
Dėl “kovojimo už savo prigimtį”, labai trumpas mano komentaras: kai kurie net nebando keistis ar kovoti. Tai labai matosi. Iš kur? Skaitykit visus komentarus nuo pradžių.
oooo, mūsų šaunusasai pyksta :)))))) katinėli mieliausasai, ulbuonėli sėkmingasai, dabar turiu skubaus darbo, bet tikrai atsakysiu :))))
aš nesakiau, kad vergovinė santvarka geriau. tik sakau, kad dabar yra kur kas gudresnė vergovinė santvarka. gali nepergyventi, aš irgi esu sistemos vergė. ir tu esi, tik nesuvoki. bet tai – tavo laimė. net tikras pavydas ima :)))
apie žuvies upėj gaudymą. duok, dieve, žuvies. senieji jūreiviai pasakoja, kad dar ne taip seniai pagaudavo kur kas didesnes žuvis, nepalyginsi su šiandieninėmis. sepa, tu tikriausiai ne iš mėnulio nukritai ir žinai, kad ekologinė situacija palyginus net ne su vergovine santvarka, bet ir su vakar diena, skiriasi kaip baltaveidis nuo juodaodžio. jei taip toliau, iš upės trauksim plastmasinius butelius, senas padangas, o ne žuvį. ir valstybės turtingumas greit bus matuojamas ne aukso luitais, o geriamo vandens ištekliais.
na, bet nukrypau. ir pačiai pabaigai, nesupyk, toks vienas tikrai draugiškas patarimas: niekada, niekada, niekada neprikaišiok kitam pavydo (net ir tais atvejais, jei tai daugiau nei akivaizdu), nes toks priekaištas skamba kaip šlapio viščiuko paskutinis beviltiškas cyptelėjimas prieš panyrant.
Ačiū už patarimą – nyru jau… tik pakeiskim TĄ žodį į “nepasitenkinimas”. :) Ir dar paulbėsiu, jog matau diskusija į niekur neveda. Aš esu laiminga sistemos dalis, tu nelaiminga, bet tik skundiesi ir nieko nebandai pakeist. :-)
Taip pat matosi, kad labai nepatenkinta esi savo vergavimu, t.y. jautiesi nerealizuojanti savęs kitaip čia aršiai manęs netemptum atgal į “vaje pažiūrėkit – viskas blogai” liūną.
Ir priešingai nei tu teigi, aš suvokiu kokios sistemos ir koks vergas esu. Būtent tada, kai neneigi, o pripažįsti tiesą… “gali ateiti tikrasis išganymas” sako evangelistai.
Aš taip skaudžiai nereaguoju, kaip kad tu. Aš stengiuosi sistemą priversti dirbti sau. Savo vertybėms. Matomai mūsų vertybės nesutampa. Ką gi, dar vidurinėje mokykloje per etikos pamokas buvo įteigta: “visiems neįtiksi”. Bet c’mon – vėl skųsies kad mokykla augina “varžtus”. Sorry, bet būtum mačius mane mokykloje – aš buvau pats blogiausias iš potencialių varžtų. Čia ta prasme, kad plaukų nesiroviau, palikdamas skiauterę, kelnių ilgesnių už gerbiamą Sabonį taip pat nenešiojau. :) Dryžuotu švarku nevaikščiojau ir adatomis nesibadžiau bandydamas. Buvo kitų būdų priešintis sistemai. Universitete, galvojau ir mane tikino, viskas pasikeis – būsiu varžtas. Nė velnio. Susiradau darbą, galvojau pasikeis, nepasikeitė. Žinai kodėl? Todėl, kad aš mokiausi/moku/mokausi priversti sistemą veikti sau.
:-) O pabaigai, jei dar mieloji grįši, tai pora klausimų tau:
Labai man smalsu pasidarė – ar mes pažįstami? Ar nedirbat VŽ redakcijoj? Ne? Galbūt dažnai skaitot tą skaitalą?
Apskritai labai įdomu pasidarė, retai sutinku moterį su tokia tvirta nuomone ir argumentais. :)
:))) aš nesakiau, kad esu nelaiminga. (koks tu greitas kitam ką tai primesti. ne pirmas kartas.) ir nesiskundžiu. (gal galėtum pacituoti, kuris mano teigimys nuskambėjo kaip skundas – norėčiau bent ateityje taisytis ir nedaryti tokių klaidų). nėra visai taip, kad aš nieko nebandau keisti. bandau. savaip. ne kaip sistemos dalis, o kaip žmogus. juk matau, kaip įsisukęs monstras baigia išgręžti tą subtilią ir pažeidžiamą aplinką, kuri vadinasi gamta. kurios dalimis mes patys esame.
velnias, kaip įdomu, kaip tu priverti sistemą dirbti sau. taip norėtųsi tikėtis, kad esi ne gudrutė erkė, pampstanti ant pasiutusio šuns kūno, o tegu ir nedidukas, bet grumstelis, mažinantis vežimo pagreitį. bet kažkodėl mano nuojauta sako, kad tu prie tų gudriųjų racionaliųjų. tiek to.
ps. labai prašau man sakyti “tu”.
psps. mes tikrai nepažįstami :)
pspsps. gal ir ne visai “nepažįstami”. juk šiame bendravime kažkokia kruopelytė pažinties prasišvietė, ar ne? ;)
prisipažinsiu, kad vakar nusižengiau savo principams nedavinėti neprašomų patarimų. todėl vakar kandžiojau sau liežuvį, bet šaukštai buvo po pietų. tu sureagavai žmoniškai, tad reiškiu pagarbą, kol justinas neuždarė ir šio pokalbio.
>justinui. labas, justinai, dėkui už kantrybę:)
Taika :)
draugai, su tuo “visuomet sakyk, ka galvoji” bukite atsargus. deja, cia lietuva, ir vadovai lietuviai, ne visi ir ne visuomet nori girdeti tiesa – tokia jau ta skaudi realybe :)
Nors jauna as ir kvaila….
Bet rinkciausi VIDUTINIOKA SU PATIRTIM.
Nes patirtis daug ka parodo nei kad 10tukai , ir be patyrimo. ;)
kas kaip moka, tas taip soka, neteisk ir nebusi teisiamas, enjoy free will, try your best ;}
super, labai patiko ir pagelbejo darant magistrini:)
aciu
Aisku, kad visi vertina patirti, bet Lietuvoje lbai sunku suderinti darba ir mokslus. dirbu ir istojau i magistrantura…kazkaip net i nemokama vieta pavyko, ir studijos neakivaizdines…deje, vien uz kelias praleistas paskaitas, teko sulaukti dedeles kritikos.neva svaistau valstybes lesas…supratimo, kad zmones studijuoja neakivaizdiniame skyriuje vien tam, kad spetu ir dirbti nera.tai ka jau kalbeti apie kitus…cia Klaipedos universitete taip…liudnai sakyciau.
{ 3 trackbacks }