blogas prie puodelio kavos

Atrodo, kad šis ruduo gausus ne tik bulvių ir obuolių derliumi, bet ir  staigmenomis Lietuviškoje media padangėje. Prieš  kurį laiką apie tai net blogiausiame sapne nebūtum susapnavęs, kad Lietuviškos žiniasklaidos banginiai viešai, savo leidinių puslapiuose sveikintų vienas kitą. Žinoma, kaip ir daugeliui žmonių, šis įvykis atkreipė dėmesį ir uždavė daug klausimų.

Pirmiausia norėtųsi sveikinti tokį viešai demonstruojamą bičiulišką-kolegišką solidarumą, prieštaraujantį nusistovėjusiai nuomonei, kad du didžiausi leidėjai viename tiltelyje sutilpti negali. Ko gero, liaudies išmintis teisinga: nesutaikomų priešų nebūna, kai yra bendras tikslas.

Juo labiau, matosi, kad šiame kontekste sunkmetis padarė neišdildomas korekcijas abiejų „partnerių“ nuostatose ir principuose.

O gal ne sunkmetis, gal oligarchų kontroliuojama žiniasklaida tautą veda link visų išsvajoto nacionalinio susitaikymo?
[skaityt toliau…]

{ Komentarai: 16 }

Ne, mane įkvėpė ne filmas „Jis sako taip‘‘

Įkvėpė kasdienybė, padavėjos, kasininkės, vairuotojai ir netgi pati aš. Panašu, kad gyvename taip, tarsi po sekundės išgirsime neigiamą atsakymą į patį svarbiausią savo gyvenimo klausimą. Padavėja aptarnauja taip, tarsi jau žinotų, kad tikrai negaus arbatpinigių, o jei ir gaus tai gal tik penkiasdešimt centų, o tai jai yra visai ne pinigas. Parduotuvėje taip, lyg aš būčiau vienintelė pasaulyje pirkėja, ant kurios prekės nėra barkodo, o tai reiškia, kad ji ilgiau užtruks, mažiau aptarnaus ir tai jai kažkaip neigiamai atsilieps. Vairuotojai gatvėse tokie, tarsi man vienintelei pasaulyje reikia pasukti į kairę, o visi, pabrėžiu, visi bepypsintys nespės pamatyti, kaip gimsta jų kūdikis. Ir aš pati tarsi žinočiau, kad niekada nesusirasiu svajonių darbo, niekada neturėsiu savo ir tik savo namų, niekada mano princas nebus svajonių princas, niekada nenumesiu tų nereikalingų kilogramų, niekada neišmoksiu tobulai visų kalbų, kurias noriu išmokti ir t.t.

Na, dar vienas įkvėpimas buvo apsilankymas Vilniaus darbo biržoje. Ir kaip mes galime tikėtis pozityvesnės ir optimistiškesnės visuomenės, kai netekęs darbo yra priverstas lankytis ten. Tas tamsus koridorius, tie smulkiom raidelėm parašyti ir ant durų priklijuoti užrašai, ta 20 vatų lemputė, tos vos kelios kėdės prisėsti, tie nesuprantami paslaugų aprašymai. Turi būti visiškas optimistas iki kaulų smegenų, kad nuvykęs ten galėtum pagalvoti, jog ten tau pasiūlys tokį darbą, apie kokį visą gyvenimą svajojai. Gerai, jei tau pakliuvo smagi konsultantė, bet o jeigu ne? Tada visas tikėjimas šviesia ateitimi gali galutinai sunykti.

Kodėl mūsų gyvenimuose tiek daug pesimizmo ir negatyvizmo? Kodėl parduotuvėje paklausus, ar turi prekę X tau atsakys tik vieną trumpa, tylų, beveik sumurmėtą ne. O gal galėtų atsakyti „ Šiuo metu ši prekė keliauja pas mus, ateikite po pusvalandžio ir me galėsime jums tai pasiūlyti“? Atleiskite už įžūlų eilinį pavyzdį, bet, pavyzdžiui Turkijoje ar Ispanijoje panašaus atsakymo ir sulauksi. Na, taip ten irgi yra išimčių, ten irgi moterims būna pms, o vyrams pralaimi jų futbolo komanda.

[skaityt toliau…]

{ Komentarai: 15 }

Tikiuosi, kad Ieva ir Adverum kolektyvas nesupyks, kad suvalgysim šitą tortą. Gi suges tuoj… Va jau baigia sugesti… O, Dieve, jau beveik sugedo!!! Skubu valgyti.

Ačiū, IKI! Tai tikrai pati originaliausia PRoginė dovana kokią esu gavęs :)

{ Komentarai: 15 }

Į pabaigą einantys Lietuvos vardo tūkstantmečio metai kažkaip privertė susimąstyti – kas yra Lietuva? Šalis ar tauta? Ar mes vis dar tauta? Kas yra tauta? Tauta – įvairioms gentims telkiantis istoriškai susidariusi žmonių bendruomenė, turinti bendrą žemę, kalbą, istoriją, ekonominį ir kultūrinį gyvenimą. Na, taip sako žodynas, o kas tauta yra man arba tau? Tiksliau būtų paklausti, kaip ir kiek vertiname visą tai, kas yra tauta?

Apie ekonominį gyvenimą šiuo metu turbūt išvis neverta net ir kalbėti. Kultūrinis – kiekvienam savo. Vieniem užtenka Forum Cinemas siūlomo repertuaro, o kiti neriasi iš kailio neapsikęsdami Lietuvos nykaus kultūrinio gyvenimo. Savo žemę pradedame saugoti, tik nežinia, ar pasiduodami per pasaulį vilnijančiai tendencijai ar tiesiog taip sutapo, kad ir mums parūpo. O kaip gi yra su mūsų kalba? Apie tai iš visų paminėtų dalykų kalbama ir rūpinamasi mažiausiai. Ar, pavyzdžiui, jūs kreipiate dėmesį į žodyną, kurį vartojate jūs ar jūsų draugai? Ar stengiatės vietoj anglicizmų ir dar užsilikusių rusizmų vartoti lietuviškus variantus?

Įtariu, kad nemažai liaudies vis dar baisiai piktinasi naujais kalbininkų siūlomais lietuviškais žodžiais. Labai gerai pamenu visuomenės pasipriešinimą tokiems žodžiams kaip – spausdintuvas, didžkukuliai, mėsainis, dešrainis ir t.t. O dabar, negi dar kam nors užkliūna visi šie žodžiai? Negi atrodo kvaili, neskambūs ir nepatogūs vartoti? Tai argi reikėjo piktintis, užuot padėjus greičiau iš MŪSŲ kalbos išmesti nereikalingas svetimybes? Dažnam atrodo, kad kalbininkai patys sugalvoja žodžius ir visiems liepia juos vartoti. Deja, mielieji, viskas ne taip paprasta. Tam, kad į kalbą ateitų vienas žodis, nueinamas ilgas kelias. Tariamasi su tos srities žinovais, stebima šnekamoji žmonių kalba, atsižvelgiama į lietuvių kalbos gramatinę ir fonetinę sistemą, siekiama, kad žodis atitiktų kalbos ekonomikos principus ir tik tuomet paleidžiamas į laisvę, o neprigijęs grąžinamas atgal į kalbos laboratoriją ir dailinamas toliau. [skaityt toliau…]

{ Komentarai: 9 }

Vakar baigėm filmuoti filmą “Gyvas karpis”. Užtrukom 4 vakarus. Praleidom smagiai laiką. Filmavosi 3 gyvi karpiai iš Maximos. Tiesa, vienas žuviukas nelaimingo atsitikimo metu žuvo ir buvo suvalgytas. Kitus du paleidom į Nerį. Sakot, kad neišgyvens? Gyvas karpis – gyvas, o vanduo nestovi vietoje: jungiasi ir juda karu su laiku.

scenarijus / kamera / režisūra: – J. Beinorius
vaidino: M. Sirutavičiūtė (mergina), J. Beinorius (vyras),  U. Kaminskaitė (kojos), I. Beinorius (žvejys).

Įvertinimą filmukui galite palikti čia: http://www.labas.lt/siaubukai/visi-siaubukai/gyvas-karpis/6013 Labai ačiū! :)

{ Komentarai: 14 }

Išgirdęs žinią, kad Seime, net ir po Prezidento veto, vis dėlto buvo priimtas Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo informacijos poveikio įstatymas, iš karto pagalvojau, kad Lietuvoje Vyrai juodais drabužiais įsteigė savo bazę (ar kažką pan.) ir nuo tada man kilo idėja pradėti juos atidžiau stebėti.

Kaip pasakojama Hollywood‘o komedijoje, jie neturi nei praeities, nei ateities, tačiau turi aparatą, kuriuo ištrina žmonių atmintį.

Todėl  jie, esą, saugo žmoniją nuo ateivių, vaikščiojančių šalia mūsų, tik mes jų nematome. Jie veda mus už rankų, bet mes to nežinome…

Paprastai Vyrai juodais drabužiais pasirodo iškart po to, kai kažkas pastebi neatpažintų skraidančių objektų (NSO) pasirodymą ar atsiranda keisti piešiniai rugių laukuose. Vyrai dažniausiai važinėja neišsiskiriančios spalvos seno modelio automobiliais, tačiau visada atsiranda lemiamu laiku lemiamoje vietoje ir pakoreguoja situaciją ir liudininkams liepia niekam nepasakoti to, ką matė.

Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo informacijos poveikio įstatyme taip pat siūloma apdrausti mūsų vaikus nuo informacijos apie ateivius ir kitus baisus dalykus – realaus neretušuoto gyvenimo, nes realus gyvenimas esą žaloja psichiką labiau nei Aukštojo mokslo ir švietimo reforma.

[skaityt toliau…]

{ Komentarai: 10 }

Siaura gatvele lėtai ir elegantiškai žingsniuoja moteris: aukšta, liekna, įdegusi. Šviesius gražiai sušukuotus plaukus lengvai taršo vėjas, ji kažko ieško dramblio kaulo spalvos rankinėje. Trumpam stabteli. Tada vėl palengva žingsniuoja. Stebiu jos rankas - chanel laikrodis, du masyvūs žiedai, kątik padarytas manikiūras ir cigaretė.

Kilstelėjusi tamsius akinius, ji žengia į Bvlgari parduotuvę. Už minutėlės išeina, prieš tai maloniai atsisveikinusi su pardavėja, kuri ją palydi per duris, nuolankiai linkėdama geros dienos, Au revoir.

[skaityt toliau…]

{ Komentarai: 14 }

(“Young Adam”, rež.: David Mackenzie, 2003 m.)

Gulbytės, gražus ir jaunas vaikinukas (Joe Taylor, kurį vaidina Ewan McGregor)…vandenukas, plūduriuojantis jaunos, simpatingos merginos lavonas. Net ir tai, kas, iš pirmo žvilgsnio, yra gražu, atrodo sutepta ir purvina. 1950-ieji metai, barža. Nuovargis tarp dviejų, seniai vienas kitam nusibodusių žmonių : pono ir ponios Gault‘ų (Ella Gault, kurią vaidina Tilda Swinton ir Les Gault – Peter Mullan). Vaikas, pro durų plyšį stebintis neištikimą savo motiną… Nepasakyčiau, jog itin aišku, kuris kurį suvedžiojo, juk Ella lygiai vienodai galėjo aprėkti Joe ir viskas būtų tuo pasibaigę.

Ella apskritai yra gan įdomus personažas, įkūnijantis tikrą žmoną – žiežulą, kuri visada pasiruošusi rėkti ir priekaištauti. Jos vyras – žilas vyrukas, primityvus, bet, kaip žmonės pasakytų, „geras žmogus“, žaidžiantis strėlytėmis, kol jo žmona dulkinasi su kitu.

[skaityt toliau…]

{ Komentarai: 3 }

Nelabai seniai į mano pašto dėžutę įkrito kolegos vokiečio laiškas, kuriame buvo visai šviežias tyrimas, vertinantis žiniasklaidos-visuomenės santykius. Apimtimi tyrimas nedidelis (133 respondentai), tačiau vertas dėmesio: jame dalyvavo tik žiniasklaidos ir ryšių su visuomene atstovai iš 39 pasaulio šalių.

Tyrimo duomenys tik dar kartą patvirtina seną gerą tiesą: amerikietiškų metodų Europoje nepritaikysi. Tačiau tikint, jog mūsiškė PR/žiniasklaidos rinka vejasi Vakarus ir atsilieka nuo Amerikos bent 10-čia metų, galima būtų pusiau rimtai pažvelgti į tai, kas mūsų laukia.

Kita vertus, tyrimas atskleidžia ir dar vieną naują tiesą – mes - daug toliau nuo Skandinavijos nei galėjau įsivaizduoti.

p.s. Lietuva pateko į Rytų Europos kategoriją. (Eastern Europe: Croatia, Macedonia, Lithuania, Montenegro, Poland, Romania, Russia, Serbia)

[skaityt toliau…]

{ Komentarai: 8 }